vokelis

vokẽlis sm. (2) LVIV491, NdŽ 1. (ppr. iš plėšų) pintas krepšys (uogoms, grybams rinkti): Varguolis [vyras] buvo, tik vokeliùs pynė LKKXIII123(Grv). | Padarysi teipag bliūdus jo ir rūkiamas čeras jo, ir vokelius jo, ir puodelius jo Ch2Moz25,29. ║ jame telpantis kiekis: Vokietukas vokietytei davė pupų vokelytį TDrV238(Ob). 2. (ppr. pusės pūro talpos) iš šiaudų pintas indas grūdams seikėti, sėti: Nepasiėmei vokelio, kaipgi sėsi? Krns. ║ jame telpantis kiekis: Tris vokeliùs miežių įpilk, malūnan nuvežk Pnd. 3. įdėklas kūdikiui vystyti: Kiekviena motina, augindama vaikus, neapsieina be tam tikrų įmautėlių, vadinamųjų vokelių rš. Kūma turėdavo sudėt vaiku[i] vokẽlį: kaldrelė, vystyklėliai, dvi kepurytės, suknutė ir dvi juostos Brž. O gražį vokẽlį kūma vaikuo atvežusi! End.